Mandarin, Zhongwen (中文), Hanyu (汉语), Putonghua (普通话), Guoyu (国语), Huayu (华语) – visa tai yra ta pati kinų kalba, bendrinė, valstybinė Kinijos kalba. Ji – viena iš penkių oficialių JTO kalbų ir populiariausia ne tik Kinijos, bet ir pasaulio kalba.
Ši kalba priklauso sino-tibetiečių kalbų šeimai ir yra viena iš daugelio Kinijoje vartojamų kalbų, kurios tarpusavyje skiriasi kaip prancūzų ar ispanų skiriasi nuo italų. Tačiau kadangi Kinijos valdžia ypač susirūpinusi šalies vientisumu, kinų kalbos vadinamos tarmėmis, o rašytinė jų forma unifikuota.
Tiesa, rašto yra dvi rūšys: taip vadinami supaprastinti hieroglifai, vartojami plačiausiai, ir tradiciniai, vartojami Taivane, Honkonge, Singapūre. Jie skiriasi savo sudėtingumu – brūkšnelių skaičiumi, tačiau reformuoti vadovaujantis tam tikra logika, todėl mokant supaprastintą hieroglifą nesunku atsekti tradicinį, o atvirkščiai – dar lengviau.
Kinų kalbomis šneka daugiau kaip 1 milijardas žmonių. Daugiausia jų gyvena Kinijoje, kiti – Honkonge, Singapūre, Malaizijoje, Indonezijoje, Tailande. Žinoma, daugumoje Vakarų šalių yra gausių kinų emigrantų bendruomenių. Kinai gyvena ir Lietuvoje.
Bendrinė kinų kalba neturi abėcėlės. Ją sudaro daugiau kaip 50 tūkst. hieroglifų, o vienas hieroglifas reiškia ne sakinį ar žodį, o sąvoką. Iš vienos ar kelių sąvokų susideda žodžiai, o iš žodžių – sakiniai. Žodžiai galūnių neturi, tad giminę, laiką, skaičių ir panašius dalykus pasako kontekstas, o sakinio prasmę – žodžių tvarka sakinyje.
Kinų kalba – viena iš nedaugelio pasaulyje toninių kalbų, t. y. žodžio reikšmė priklauso ne tik nuo garsų rinkinio, bet ir nuo intonavimo (tariant skiemenį balsas aukštėja, žemėja, nekinta ar krenta ir vėl kyla). Taigi vartojant šią kalbą veikia abu smegenų pusrutuliai: vienas, atsakingas už kalbos padargus, ir kitas – už muziką. Tačiau muzikinės klausos mokantis kinų kalbą nereikia.